Kur imuniteto pradžia arba ar tikrai obuolys nuo obels netoli krenta?

Atlėpusios ausys – kaip tėčio? Akys – visai kaip mamos? Ultragarso nuotraukoje pamatę vaikelį, būsimi tėveliai pradeda spėlioti koks gims jų mažylis – ar bus protingas, muzikalus, kūrybingas? Į ką bus panašus? Koks bus jo temperamentas? Be abejo, tikimės, kad jis paveldės tik geruosius mūsų bruožus, kad bus pats gražiausias ir laimingiausias. Mums, tėvams, savi vaikai visada yra patys gražiausi, nes į juos žiūrime meilės akimis. Deja, taip kaip susidėliojo genų mozaika apvaisinimo metu, pakeisti jau nelabai galime. Kad ir kiek spėliotume, niekas negali numatyti, kaip atrodys ir koks bus šis naujas žmogutis. Vienus bruožus mažylis paveldės iš tėčio, kitus – iš mamos. Savo vaikuose pastebime net ir savo tėvų ar senelių bruožus. Tačiau neretai kyla klausimas, kodėl tuomet du broliai ar seserys gali būti visai nepanašūs vienas į kitą, nors susijungia tų pačių tėvų genai? Kodėl vienas vaikas mažai sirgo, o kitas – neišbrenda iš ligų? Nuolat lyginam savo vaikus ir stebimės, kodėl jie tokie skirtingi…

Rodos, viskas paprasta: kiaušinėlis ir spermatozoidas susijungia, ląstelės pradeda daugintis – ir atsiranda naujas žmogus. Tačiau paveldimumas nevyksta tiesiog pagal griežtus kažkieno iš aukščiau nustatytus dėsnius. Kiekvieną sykį mezgantis naujai gyvybei, genai susimaišo pagal atsitiktinumo principą, tad genų derinių būna įvairiausių. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 20-25 tūkst. genų visuma. Sunku įsivaizduoti, kiek įvairiausių genų derinių gali būti. Be to, vaiko genuose atsispindi ne tik tėvai, bet ištisa protėvių seka. Ar vaikas paveldės žydras mamos ar rudas tėčio akis, ar bus linkęs į apkūnumą, kaip močiutė iš mamos pusės, ar sirgs lėtinėmis ligomis, kurios paplitusios tėvo giminėje, priklauso ne nuo vieno, o nuo kelių genų ir jų atkarpų derinių. Tad akivaizdu – niekad neatsiras du genetiškai identiški žmonės – nebent tai būtų vienos kiaušialąstės dvyniai.

Mus jau mokykloje mokė, kad genai būna silpni – recesyviniai ir dominuojantys. Žydraakių genas – silpnas (recesyvinis), rudaakių genas – stiprus, dominuojantis. Tad jeigu kūdikis gaus vieno iš tėvų mėlynų akių geną, o iš kito – rudų, vaiko akytės bus rudos. Šviesūs plaukai – taip pat recesyvinis požymis. Jeigu mama ir tėtis yra šviesiaplaukiai, tai ir mažylis gims šviesiaplaukis. Na, o jeigu vienas iš tėvų yra tamsiaplaukis, o kitas šviesiaplaukis, tai mažylio plaukai bus tamsūs arba turės atspalvį, panašų į tėčio ir mamos plaukų spalvą. Garbanotumas – dominuojantis požymis. Jeigu nors vieno iš tėvų plaukai banguoti, didelė tikimybė, kad vaikutis bus garbanotas ar paveldės bent banguotus plaukus.
Taigi, akivaizdu, kad tėvų genai turės daug reikšmės tam, kaip vaikas augs, kaip atrodys, net kaip jam seksis mokytis. Naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus intelektas maždaug 40 procentų nulemtas genetiškai. O likusią dalį lemia aplinka (taigi ir žaidimų draugai, broliai ir seserys, svarbūs įvykiai, patirti išgyvenimai ir, aišku, auklėjimas). Žmogus į pasaulį neateina kaip jau susiformavusi asmenybė, kurios niekas negali pakeisti. Gabumai – dar ne viskas – egzistuoja be galo daug veiksnių, kurie ir nulemia koks bus žmogus. Gyvenimo meno visi mes mokomės: gyvendami, dirbdami, mastydami… Kiekvienas žmogus gyvena savaip, savaip įprasmina savo buitį, sprendžia problemas, siekia tikslų, gina savo vertybes. Todėl esme skirtingi, unikalus, nepakartojami, turintys galią tobulėti.

Tai pasakytina apie visas gyvenimo sritis. Taip pat ir apie imuninę sistemą. Koks bus organizmo atsparumas įvairioms ligoms, irgi iš dalies priklauso nuo tėvų genų. Taigi dar prieš planuojant vaikelį, būsimiems tėvams reikėtų susėsti ir pasišnekėti apie tai, kaip jiems patiems sekėsi vaikystėje kovoti su įvairiomis, net ir lengviausiomis infekcijomis, kokiomis jie ligomis sirgo, kiek kartų teko gulėti ligoninėje. Būtų gerai į pagalbą pasitelkti ir savo tėvus ar net peržvelgti savo ligos istorijas – poliklinikoje esančias ambulatorines korteles. Kai kurie genai pas tėvus gali būti užslopinti, nedominuojantys, todėl tėvams įvairios ligos gali nepasireikšti per visą gyvenimą. Tačiau jei du vieną ir tą patį imuninės sistemos sutrikimą lemiantys genai ar genų rinkiniai susitiks užsimezgant naujajai gyvybei, vaikelis gali gimti sergantis ar menkiau atsparus įvairiems aplinkos veiksniams.

Šeima kuriama iš dviejų asmenų, kurie atsineša skirtingą genetinę medžiagą, gyvenimo patirtį ir atmintį. Kaipgi gamta nusprendžia, kurie genai dominuos – mamos ar tėčio? Vienas iš paprasčiausių paaiškinimų gali būti toks pats, kaip ir mūsų šeimyniniame gyvenime. Moters ir vyro genai, kai kurie skirtingi, kai kurie panašūs, besimezgant gyvybei ir jai formuojantis, turėtų tarpusavyje gražiuoju susitarti, kieno bus viršus – kuris kokioje srityje prisiims svarbesnį vaidmenį. Sprendimams priimti labai svarbi yra gyvenimiška patirtis, stiprumas ar atkaklumas – t. y. dominavimas. Jei sistema veikia tvarkingai, mamos su tėčiu genai susitaria, kieno genai kokiais atvejais prisiims vadovaujantį vaidmenį. O kas bus, jei mamos ir tėčio genui ar genų rinkiniui nepavyksta draugiškai susitarti? Deja, kyla grėsmė, kad vaikui pasireikš vienokie ar kitokie sutrikimai. Paprastai sakant – tuo klausimu, dėl ko kilo ginčas, vaikas tiesiog neturės tinkamo sprendimo būdo…
Kaip ir minėjau, genai lemia ne viską. Gyvų organizmų vystymasis bei savybės yra aprašomos ne vien tik genais, bet ir epigenais. Kas tai yra? Epigenetika – santykinai naujas mokslas. Nuolatiniai tyrinėjimai šioje srityje atveria mums vis daugiau žinių ir apie įvairius imuninės sistemos sutrikimus ir ligų pasireiškimus.
Epigenai tarsi pasako organizmui, kokius iš turimų genų reiktų aktyvuoti, o kokius – užmigdyti. Kitaip tariant, ko dabar reiktų ląstelei arba organizmui, o ko nereikėtų. T.y. nors visi genai tebėra, tačiau jų dalis kažkaip nustoja vykdyti normalias savo funkcijas, dėl įtakos, esančios „virš genetikos“. Šis reiškinys todėl ir pavadintas „epigenetika“. Ar kuris nors genas „įsijungs“, be galo didelę reikšmę turi aplinka, įvairiausi veiksniai, tokie kaip oro, vandens, dirvožemio tarša, netinkama mityba, įvairios cheminės medžiagos aplinkoje, vartojami vaistai ir, žinoma, stresas. Kalbama ir apie epigenus, nešančius palikuoniams informaciją apie sąlygas, kuriomis gyveno tėvai. Informacija, ar jie badavo, ar gyveno sočiai, ar buvo daug streso, ar mažai, ar buvo daug mėsos, ar mažai, ar daug vandens, ar ne – visa tai gali turėti įtakos vaikų sveikatai. Taigi tėvų gyvenimo būdas gana stipriai veikia ir jų vaikų gyvenimus.
Biologai juokauja, kad epigenetika yra „jūsų tėvų nuodėmingo gyvenimo istorija,” kurią tenka išgyventi ir jums. Rūkančių motinų vaikai dažniau išauga mažesnio ūgio, kenčia nuo plaučių funkcijos sutrikimo, gimsta su įvairiais defektais. Net išaugę iš vaikiško amžiaus jie tebejaučia motinos rūkymo pasekmes: astma, menkesnis atsparumas nikotinui, polinkis vartoti narkotikus. Anglijoje vykęs ilgalaikis šeimų tyrimas atskleidė įdomų faktą. Vyrai, kurie prisipažino pradėję rūkyti anksti (iki 11 m.), vėliau susilaukė sūnų su didele antsvorio rizika. Vadinasi, jaunuoliai, rūkantys iki lytinės brandos, rizikuoja ne tik savo sveikata. Jie perduoda kenksmingų medžiagų poveikį savo palikuoniams. Taip pat yra žinoma, kad nėštumo sąlygos, besilaukiančiosios dieta, daro ilgalaikį poveikį vaikučio sveikatai. Pavyzdžiui, žmonės, kurių motinos nėštumo metu netinkamai maitinosi, suaugę labiau linkę sirgti širdies kraujagyslių ligomis ir diabetu. Kitas tyrimas parodė, kad žmonės, kurių seneliai, būdami paaugliais, pergyveno badą, vidutiniškai mirdavo anksčiau, jei būdavo tos pačios lyties, kaip ir badavę seneliai. Tai leidžia spėti, kad badavimo patirtis taip pakeitė epigenomą, kad šis efektas buvo perduotas per dvi kartas. Aišku, mokslui dar teks atsakyti į daugybę klausimų šioje srityje. Kaip ten bebūtų, visi tyrimai ir turimos žinios negali pakeisti vieno dalyko: kiekvienas žmogus – unikalus.
Neretai tenka konsultuoti tėvus dėl nuolat sergančio vaiko, pavyzdžiui, nuolatinės slogos. Visada teiraujuosi, kaipgi tėčiui ir mamai sekėsi vaikystėje. Ir gana dažnai tenka išgirsti atsakymą: „Nelankiau darželio, nes nuolat sirgdavau“, arba „Visą vaikystę, kiek atsimenu, teko lankytis pas gydytojus ar gulėti ligoninėje…“ Ką gi – tuomet nieko keisto. Negalima kaltinti vaikų, kad jie panašūs į savo tėvus.